Enterinio maitinimo skirtumai ir pasirinkimas

1. Klinikinės mitybos paramos klasifikacija
Enterinė mityba (EM) – tai būdas aprūpinti organizmą medžiagų apykaitai reikalingomis ir įvairiomis kitomis maistinėmis medžiagomis per virškinamąjį traktą.
Parenteralinis maitinimas (parenteralinis maitinimas, PN) – tai maitinimas iš venos kaip maistinė pagalba prieš ir po operacijos bei kritinės būklės pacientams. Visas parenteraliniu būdu gaunamas maistas vadinamas visa parenteriniu maitinimu (TPN).

2. Skirtumas tarp EN ir PN
Skirtumas tarp EN ir PN yra toks:
2.1 EN papildomas vartojant per burną arba į nosį į virškinamąjį traktą virškinimui ir absorbcijai; parenteralinė mityba papildoma intraveninėmis injekcijomis ir kraujotakos gerinimu.
2.2 EN yra gana išsamus ir subalansuotas; PN papildytos maistinės medžiagos yra gana paprastos.
2.3 EN gali būti naudojamas ilgą laiką ir nuolat; PN gali būti naudojamas tik konkrečiu trumpu laikotarpiu.
2.4 Ilgalaikis EM vartojimas gali pagerinti virškinimo trakto funkciją, sustiprinti fizinį pasirengimą ir pagerinti įvairias fiziologines funkcijas; ilgalaikis PN vartojimas gali sukelti virškinimo trakto funkcijos pablogėjimą ir įvairių fiziologinių sutrikimų.
2.5 EN kaina yra maža; PN kaina yra santykinai didelė.
2.6 EN turi mažiau komplikacijų ir yra santykinai saugi; PN turi santykinai daugiau komplikacijų.

3. EN ir PN pasirinkimas
EN, PN arba jų derinio pasirinkimą daugiausia lemia paciento virškinimo trakto funkcija ir maistinių medžiagų tolerancijos laipsnis. Paprastai tai priklauso nuo ligos pobūdžio, paciento būklės ir gydančio gydytojo sprendimo. Jei paciento širdies ir plaučių funkcija nestabili, prarasta didžioji dalis virškinimo trakto absorbcijos funkcijos arba maisto medžiagų apykaita sutrikusi ir ją skubiai reikia kompensuoti, reikėtų rinktis PN.
Jei paciento virškinamasis traktas funkcionuoja arba iš dalies funkcionuoja, reikia pasirinkti saugų ir veiksmingą enterinį maitinimą (EN). EN yra fiziologiškai tinkamas maitinimo būdas, kuris ne tik išvengia galimos centrinės venos intubacijos rizikos, bet ir padeda atkurti žarnyno funkciją. Jo privalumai yra paprastas, saugus, ekonomiškas ir efektyvus, atitinkantis fiziologines funkcijas, be to, yra daug skirtingų enterinio maitinimo priemonių.
Trumpai tariant, svarbiausias ir svarbiausias EN ir PN pasirinkimo principas yra griežtai kontroliuoti taikymo indikacijas, tiksliai apskaičiuoti mitybos palaikymo kiekį ir trukmę bei pagrįstai pasirinkti mitybos palaikymo būdą.

4. Atsargumo priemonės ilgalaikiam PN perdavimui į EN
Ilgalaikė parenterinė mityba gali lemti virškinimo trakto funkcijos pablogėjimą. Todėl perėjimas nuo parenteralinės prie enteralinės mitybos turi būti atliekamas palaipsniui ir negali būti nutrauktas staiga.
Kai pacientai, sergantys ilgalaike parenterine mityba, pradeda toleruoti EN, pirmiausia reikia skirti mažos koncentracijos, lėtą elementariųjų enterinių mitybos preparatų arba neelementariųjų enterinių mitybos preparatų infuziją, stebėti vandens, elektrolitų pusiausvyrą ir maistinių medžiagų suvartojimą, o tada palaipsniui didinti žarnyno mitybos infuzijos kiekį ir tokiu pat mastu mažinti parenteralinės mitybos infuzijos kiekį, kol enterinis maitinimas visiškai patenkins medžiagų apykaitos poreikius, tada parenteralinę mitybą galima visiškai nutraukti ir pereiti prie visaverčio enterinio maitinimo.